donal mclaughlin

on & off the page

Lithuanian

A Lithuanian version of the story “an allergic reaction to national anthems was commissioned when Donal read at the European Literary Days in Siauliai  in September 2008. The translation  – by Laimantas Jonusys who, at the festival, also read his version brilliantly – was published in Po siaures dangum IV (Siauliai 2008), ed. by Markus Roduner.

The translation is reproduced here with the kind permission of Laimantas (pictured below).

v3009

Alergiška reakcija į valstybinius himnus

Nei čia prieš Lizę1, nei prieš ką, bet ne dėl karalienės jie naktinėdavo, ogi: dėl vėlyvo vakaro siaubo filmo. NEŽIŪRĖK VIENAS – toks jo pavadinimas, tik O’Donelio namuose nė pats velnias negalėtų žiūrėt vienas, kai ten visa gauja vaikų.

Šeštadienio vakarais tas kaifas kaip kažin ką būdavo kitoks. Būdavo, sėdi jie visi tamsoj, kurgi ne – mažiai Orla ir Kahalis prisiglaudę prie motinos arba tėvo, arba kurio nors didesniojo, ir iš jų neišgirsi nė pyptelėjimo, nė iš vieno, bet tiktai tol, kol Drakula jau kąs kažkam į kaklą, tada tėtė atsitraukdavo nuo to, prie kurio sėdėdavo, nusėlindavo už sofos, kuri būdavo pritraukta prie židinio, ir išmesdavo iš burnos savo dirbtinius dantis kam nors ant sprando už apykaklės. Kad jūs būtumėt girdėję, kaip ima žviegti! Įtampa kildavo dar ir iš to, kad nežinojai, kurį dabar tėtė išsirinks; ir jis vis tiek taip padarydavo, net jeigu buvo davęs garBĖS žodį, kad tau niekada taip nebedarys. Va, Kiara sėdėdavo sau manydama, kad saugi, kad jis laikysis pažado – juk jinai, o ne kas kitas, atnešė jam arbatos, ir še tau – staiga jaučia, kaip seilėti dantukai slysta žemyn jai už suknelės. O paskui pasirodydavo

PABAIGA

Ir būdavo keista staiga išvysti raitos Lizės nuotrauką ir

DIEVE –

SERGĖK –

MŪ…

O’Donelių namuose po MŪ… nebepasigirsdavo SŲ. Ir netgi ne todėl, kad karalienę būtų nupylę iš distancinio pultelio. Neee, čia kalbam apie laikus, kai pultelių nebuvo, kai reikėdavo pakelti pasturgalį, pereiti per kambarį ir paspausti mygtuką arba pasukti rankenėlę. Ogi O’Donelio vaikų tai nesustabdydavo:

NĖ UŽ KĄ!

Kad ir kaip jie pavargę, aišku –

Kad ir kaip vėlu –

Kad ir kiek tų mažų snarglių būtų užsnūdę ant grindų arba ant sofos, aiškindami, kad tik pailsės jų akys, bet jie nemiegos –

Net jeigu jie drybsotų nokdaune, Dieve mano –

Arba mažučiausieji praleidę savo miego valandą ir niurzgūs kaip velniai –

Aš jums ne juokais sakau: kai tik orkestras užgrodavo DIEVE, SERGĖK LIZĘ, visas jų suknistas klanas atgydavo ir sulėkę iš visų svetainės kampų užgriūdavo vargšą televizorių, kiekvienas pasišovęs žūtbūt pirmas pasiekti jungiklį. „JĖZAU MIELIAUSIAS, VAIKAI!“ –šaukdavo Bridžita, kai ir vėl – eilinį kartą – užvirdavo visas pragaras. Jai kaskart regėdavosi, kad televizorius nučiuoš nuo stalelio ant kurio nors iš jų. Kad ir kaip ji laukdavo paramos iš savo vyrelio, bet jis tik nusijuokdavo – patenkintas savo sėkme tinkamai auklėjant vaikus.

Kadaise, kai lenktynės išjungti karalienę buvo dar naujas nuolatinis renginys, dičkiai aplenkdavo mažuosius. Dažniausiai galėdavai drąsiai statyti už Anetę – būdavo ryžtinga ir greita, nors šiaip drovi ir tyli. Vyriausias iš jų, Liamas, galvą tai turėjo gerą, bet sportininko iš jo nebuvo, kad ir kaip kentėdavo jo išdidumas nelaimėjus lenktynių.

Betgi tas pats vaikis galėdavo iškirsti genialų bajerį – čia jau iš jo neatimsi. Net jo tėvas juokėsi tą vakarą, kai tas pirdžius sėdėjo netoli nuo elektros kištuko ir šalčiausiu veidu ėmė ir ištraukė jį, kai kiti puolė prie televizoriaus. Tai sumautas šiknius – kai kiti sumojo, kas atsitiko, ir atsigręžė į jį, jis ėmė juoktis atlošęs galvą ir piktdžiugiškai erzino juos: suko kaištuką sau virš galvos, tai švancas, lyg čia būtų Micko Jaggerio mikrofonas. Kitą vakarą, kai Anetė, vildamasi, kad jis nepastebės, jau buvo pasodinusi Orlą ir Kiarą ginti elektros lizdo, netrukus prieš himno pradžią jis atsistojo ir išėjo iš kambario. Pažiūrėjęs į jį, būtum pamanęs, kad nelenktyniaus – atseit nusprendė, kad tas suknistas reikalas jo nevertas. Pasirodo, jis varė prie saugiklių dėžės po laiptais. Gražu buvo pažiūrėt į puolančių prie telio veidų išraiškas.

Likusieji reikalavo tą patį vakarą perrašyti taisykles, kurgi ne. Kai iš po laiptų balsas pragydo: „ir išvijo namo, kad gerai pagalvotų“2, – suknista kantrybės taurė buvo perpildyta.

– Tėte, pasakyk Liamui, kad šitaip negalima, tėte! Mam, pasakyk Liamui, kad šitaip neteisinga, mam! – choru šaukė jie.

– Manai, kad esi labai kietas šiknius, ar ne? – tepasakė Anetė, kai nutaisęs patenkintą miną sugrįžo Liamas.

Taigis, Anete ir Liamas, aišku, sulaukdavo šlovės akimirkų – nėra abejonės. Betgi patyrinėjęs sąrašą visus tuos mėnesius ir metus, kai vyko šita kvailybė, pamatytum, kad dažniausiai Lizę sustabdydavo Šonas – antrasis Bridžitos ir Liamo sūnus ir mokyklos komandos atsarginis vartininkas. Tas bernelis, būdavo, sau drybso ant kilimėlio prie židinio, o vis tiek sugeba pasisukti, nerti oru ištiesęs nykštį su smilium ir nugvelbti šlovės akimirką iš kurio nors brolio ar sesers, kuris tuo metu būdavo šutvės priekyje. „Katinas Bonetis“ arba „Patas Dženingsas Antrasis“,3 – taip jį vadindavo tėvas, juokdamasis, kai tas bernelis išvengdavo televizoriaus staliuko ir pergalės žygį užbaigdavo virtuvėje, grįždavo maukdamas vandenį iš bokalo, sustodavo tik iškeldamas jį aukštyn. Neatsistebėdavai – koks tas padūkėlis žvitrus, koks drąsus. Tikras stebuklas, kad nė karto nesusižeidė, kai visi ant jo užgriūdavo. Vis dėlto gera praktika prieš sekmadienio baudos aikštelę, – manydavo tėvas.

Ir nė karto, nė vieno kartelio tas bernelis nenuvarvino nė ašaros, kad ir kaip dažnai, kad ir kokiais būdais tie nenaudėliai ant jo sugriūdavo. Neee, jeigu ir baigdavosi ašarom, tai greičiau jau mažųjų, susigraužusių, kad ne jie išjungė televizorių. Kartais, kad juos apmaldytų, motina arba tėvas turėdavo vėl įjungti, kad mažiai Kahalis arba Orla galėtų išjungti – tada dar pratrūkdavo: MUS VALDYTŲ, – ir Lizė vėl būdavo nukertama pačiame gražume. Motinos arba tėvo įsikišimas dažniausiai kaip mat nutildydavo paleistas dūdas, betgi iš tiesų matėsi, kad net pypliai Kahalis su Orla, temyli juos Dievas, suprato: kai jiems tai suveikia motina ar tėvas, ne tas pats kaip iš karto nulėkti pirmam prie televizoriaus.

Aišku, geriau nepasidarė, kai vieną vakarą Kiara, ta pasiutvaikė, išpyškino Kahaliui, ant kurio tuomet griežė dantį:

– Nežinau, ko tu toks laimingas, žliumba, – nusišaipė jinai. – Vien kad tėtė tau įjungė, kad tu vėl išjungtum, nereiškia, kad tu pirmas sustabdei karalienę. Vis tiek pirmas buvo Šonas, nesvarbu, kad paskui ir tu!

Tada Kahalis vėl paleido kakarynę, o Kiara už tai gavo antausį, buvo nusiųsta į lovą ir jai buvo kuo aiškiausiai pasakyta, jog daug š. nutekės, kol ji vėl galės taip vėlai neit į lovą, kad pamatytų karalienę.

Žinoma, būdavo kas kita, kai jie klausydavosi Airijos radijo ir pasigirsdavo Airijos himnas. Tai, kad jų niekam tikusio mažyčio tranzo girdimumas toks sumautas, buvo nė motais. Tą trantą tėtė nupirko mokyklos turgely už kokius dvidešimt naujųjų pensų, ir jis stovėjo ant židinio atbrailos su visu ilgiu ištiesta antena. Didysis Liamas – kartais kas pamatydavo – krapštydavosi prie jo visą naktį stengdamasis išgauti padorų garsą, mėgindamas visokius triukus: tai atrems anteną į laikrodį, tai priglaus prie veidrodžio. „Betgi skiria tik Airijos jūra, – sakydavo jis. – Dievas mato: tas velnias geriau girdėjosi tą vakarą, kai „Celticas“ žaidė su „Ujpest Dosza“ suknistoj Vengrijoj!“

Kad ir koks tas girdimumas, Airijos valstybinį himną leisdavo groti iki galo. Jaudinantis reikalas – vietomis galėdavai pats balsu pritarti. Tereikėdavo kur nors tarp eilučių užtraukti: „Dieve – palaimink!“, – lyg tai būtų kokia regbio ar futbolo daina. Tik jau mažasis Liamas niekada nedainuodavo. Nė velnio nesulauksi! Jau tame amžiuje bernelis buvo alergiškas, aišku. Niekaip jis negalėjo klausytis ir vaizduotėj matyti, sakykim, išsirikiavusius futbolininkus, kramtančius gumą ir smagiai besikasančius. Neee, jau tame amžiuje mintyse įsibraudavo pakelti šautuvai ir vyrų galvos su vilnonėm kepurėm.

Keisčiausia, kad bernelis nebeatsimena žodžių. O atsimena, kad jo tėtė arbata sutepta liemene visada atsistodavo, kairėj rankoj tebeturėdamas arbatos puodą, o dešinėj kancarą, ir grizindavo juos taip pat pakelti savo subines. „Kur jūsų sumauta pagarba, netikėliai!“ – sakydavo tampydamas už rankovių. Kaip kažin ką, juokingai atrodydavo, kai tėtė stovi atiduodamas pagarbą tranzui ir stengiasi ištempti Liamą arba Šoną daryti tą patį. Betgi kartais visai netekdavo kantrybės ir šaukdavo, kad tie šūdžiai tenedrįsta vadintis airiais ir dar „Celtico“ sirgaliais. „Migdoliniai sausainiai ir mėtinė kramtoškė – jum tik to ir tereikia! Tik dėl to jūs, šūdžiai, ir einat. Suknisti sausainiai ir mėtinė kramtoškė! Nemanykit, kad aš nežinau!“

Vis dėlto beveik nebūdavo vakaro, kad kas nors pačioj vėlumoj neužgiedotų – bent kad pabaigtų dieną choru, jeigu ne dėl ko kito. Dičkiai prisijungdavo arba ne – žiūrint, kokia nuotaika. Anetė arba kuri kita mergytė dažniausiai nevengdavo – bent tam, kad įsiteiktų tėtei. Žinoma, jeigu per dieną ko nors prisidribdavo, visi žinojo, kad sugiedoti arba pasiūlyti jam arbatos buvo trumpiausias kelias atgal į geruolių sąrašą. O jų motina – niekas pasaulyje negalėjo priversti Bridžitos O’Donel dainuoti. Jai visa tai stovėjo gerklėj, jau seniai buvo nebejuokinga, ir ji paprastai tiesiog pasislėpdavo virtuvėje. Nelabai kam tai rūpėjo, ką jau ten: kai ateidavo paskutinis posmas, nesvarbu, kiek žmonių begiedodavo – net sienos drebėdavo.

Žinoma, atėjo metas, kai vyresnieji ėmė sekti motinos pėdomis. O kad tėvas jai iškalbėdavo – vadino ją išdavike ir aiškino, kad ji kūdikystėj per ilgai užsibuvo Anglijoje, – kurgi juos sustabdys.

Tą naktį, kai prie durų pasirodė policija, Liamas buvo šalia ir susižvalgė su ja. Tą vakarą Hampden Parke Šiaurės Airija laimėjo draugiškas rungtynes prieš Škotiją vienas–nulis, o vienintelį įvartį įmušė George’as Bestas. Motinai tai buvo pirmosios futbolo rungtynės, jiedu su tėvu ėjo su kita pora, kilusia iš Limavadi4. Betgi Bridžita taip užsiplepėjo su ta moterim, kad to suknisto įvarčio ir nepamatė. „Nieko baisaus, taigi pamatysiu įrašą!“, – tarė ji, kai Džordžis su kitais vaikinais džiūgaudami leidosi į savo aikštės pusę. Tėtė amžinai pasakodavo vaikams. „Nieko baisaus, taigi pamatysiu įrašą!“, – kartodavo jis kvatodamasis iki ašarų.

Žodžiu, tą naktį prie durų išdygo policininkai, bet O’Doneliai taip ardėsi dėl Šiaurės Airijos pergalės prieš Škotiją, kad juos ir Deryje būtum išgirdęs. Kur jau jie tą naktį pasitenkins vienu himnu per Airijos radiją – dar jam nenutilus, tėtė susirado singlą, kurio B pusėje ta „Kareivio giesmė“, ir neatitraukdamas rankos nuo patefono, leido vėl ir vėl. Mažius Šonas – aišku, kad jis! – susigaudęs nėrėsi iš kailio ir atsuko visu garsu, va padūkėlis.

Nėmaž nekeista, kad jie neišgirdo tų sumautų policininkų! Jėzau, ir Liamas su motina nebūtų išgirdę, jeigu nebūtų buvę virtuvėje. Gražiausia, kad ir jiedu nebuvo tikri, jog beldžiasi, tai Bridžita paprašė mažojo Liamo palydėti ją prie durų. Ji vos neišvirto iš koto pamačiusi du policininkus, tik suvapėjo net jiems neprasižiojus:

– Pakviesk tėtę, sūneli.

Keistas dalykas – policininkai laukė namų šeimininko. Turbūt pamatė, kad vargšei moteriai išgąstis susuko veidą.

Žinoma, Liamui atidarius svetainės duris, garsas trenkė pragariškas. Jam teko dukart šaukti: „TAVĘS IEŠKO POLICIJA, TĖTE!“, – dėl Dievo meilės, kol jie visi kiek aprimo. Tėtė tarė: „Ką?“, – ir Liamas turėjo pakartoti. „Jie ten prie durų su mama“, – tarė jis ir nužygiavo nutildyti plokštelės. Jam tai darant, pasigirdo baisus brūžtelėjimas, bet tėtė jau nieko nesakė.

Mažiai užėmę žadą žiūrėjo, kaip tėtė paskubom apsivelka marškinius. Jau eis iš kambario, bet sustojo ir dar kaklaraištį pasirišo, ir pasitaisė jį prieš veidrodį virš židinio. Tik šitaip pasitenkinęs nuėjo pasitikti lemties. Vargšai jaunikliai tik dirsčiojo vienas į kitą persigandę. Galiausiai mažylė Orla, temyli ją Dievas, nebeišlaikė ir puolė į ašaras, manydama, kad tėtę ir mamą areštuos. Anetei teko ją guosti.

Būtum girdėjęs, kaip adata krenta. Niekas nė žodžio netarė, tik pastatę ausis klausėsi, kas dedasi. Betgi išgirdo tiktai kaip tėtė nutaisęs mandagų balsą atsiprašinėja ir aiškinasi. „Galiu užtikrinti jus, ponai, tai nepasikartos“, – sakė jis, o vienas policininkas tarė: „Na, ir gerai, sere. Tai labanaktis, sere“. Ir jie išgirdo, kaip durys užsidaro.

Motina ir tėvas grįžo į kambarį.

– Velnio nešta pinda ta kaimynė! – tepratarė tėtė.

– Kad ji kur suknistam pragare iškeptų! – pridūrė jis po minutės.

Jis taip siuto, kad vos nepravirko, ir atsisėdęs vis dar kraipė galvą – taip nesitvėrė pykčiu dėl to, kas įvyko. Kiara, temyli ją Dievas, ašarų pilnomis akimis ėjo ištiesusi rankas jo apkabinti, bet staiga jis pakėlė galvą ir kaimynės pusėn ėmė rodyti pirštais pergalės ženklą. Kiara sustojo netekusi amo: negalėjo patikėti, kad jos tėtė šitaip gali daryti. Ogi mokykloj Maiklas Dafis už tai gavo keturis diržus, ir dar skaudžius. Ji pasižiūrėjo į Anetę, betgi toji tik patraukė pečiais – ką gi ji gali.

– Vienas–nulis, va tau, pinda, – vaipėsi tėtė.

Kuo daugiau jis ardėsi, tuo labiau blyško Anetė – ta tylioji. Jos tėtė keikdamasis dar giliau klimpo. Jo sielą slegia jau dvi nuodėmės.

Ogi jo nesustabdysi. Motina irgi nieko negalėjo padaryti. Tas kvailas drimba mojavo pirštais skiriamajai sienai, ir kad jis tau liautųsi – netgi abiem rankom, kol galiausiai pavargo.

– Šiknon vienas, šiknon nulis, – galiausiai jis sušnypštė.

Bridžita nepraleido progos.

– Jau gana, Liamai O’Doneli, ir dar girdint vaikams! – tarė ji.

Tėtė neėmė į galvą.

Tada ji pasisuko į juos.

– Gerai, liaudis, Į LOVĄ! – sušuko ji. – TUOJ PAT!

Tik tada, kai paskutinis iškiūtino į antrą aukštą, o jų mama iš paskos, tėtė pastebėjo, kaip pasibaigus programai tarškia ir šnypščia Airijos radijas. Ogi tegu jį velniai, kad jis tau keltųsi ir eitų išjungti.

– Užrauk tą daiktą, brangioji, gerai? – tarė jis, kai Bridžita sugrįžo į kambarį.

Vertė Laimantas Jonušys

Advertisements
%d bloggers like this: